Kodėl aš norėjau, ryžausi ir pagimdžiau namuose?

Praėjo daugiau nei metai. Laikas pasidalinti savo istorija ir gimdymo namuose patirtimi

Priešistorė

Buvau paprasta mergina, kaip visos. Elgiausi kaip visi. Valgiau įprastus patiekalus. Kartais išgerdavau alkoholio, o nuo devintos klasės buvau ir rūkyti pradėjusi. Taip gyvenau kol baigiau mokyklą. Įstojau į šukuosenų dizaino specialybę. Prasidėjo pokyčiai. Daug laiko praleisdavau prie kompiuterio. Klaidžiojau, ieškojau. Vieną dieną pamačiau filmą EARTHLINGS. Vaizdai šokiravo. Nutariau- nuo šiol nevalgysiu mėsos. Taip, tapau vegetarė dėl užuojautos gyvūnams, kai susiejau kepsnį lėkštėje su kažkam atimta gyvybe. Supratau, kad pasaulis nėra toks koks jis nupaišytas. Pradėjau domėtis sveiku gyvenimo būdu, alternatyvomis, ekologija, skaičiau ezoterinę literatūrą. Tuomet man buvo 19m.  Tarp įvairiausių temų apie natūralesnį gyvenimo būdą teko pasidomėti ir gimdymu. Pažiūrėjau filmą ORGASMIC BIRTH. Pasąmonė įsirašė kelios mintys: norėčiau gimdyti namie, vandenyje. Taip pat peržiūrėjau rusų akušerės 3val. pasakojimą apie gimdymo ligoninėje ir namuose skirtumus. Jame buvo pasakojama kaip istoriškai susiklostė, kad moterys pradėjo gimdyti ligoninėse, o ne namuose, kodėl jos gimdo pačioje nepatogiausioje padėtyje (gulėdamos ant nugaros). Žinojau, taip gimdyti aš nenoriu.

Metai bėgo

Toliau skaičiau knygas. Knygas, kurios atvėrė man akis: SKAMBANTYS RUSIJOS KEDRAI, VOLDENAS, ARBA GYVENIMAS MIŠKE. Man patiko knygose dėstomos mintys apie žmogaus nutolimą nuo gamtos, apie paprastesnį gyvenimą. Taip pat grįžo ir mano tikėjimas Dievu. Kai buvau mažytė meldžiausi, tikėjau, bet Dievą palikau. Palikau kai mokykloje sužinojau, kad yra tokia teorija, jog mes evoliucionavome iš gyvūnų, o atsirado viskas tiesiog atsitiktinai. Tą dieną grįžusi namo mamai pasakiau: „Mama, Dievo nėra, mes kilę iš beždžionių, o Dievas tėra prasimanymas žmonių, kurie negalėjo niekaip paaiškinti iš kur viskas“.  Gavusi šias žinias tapau ateistė ir gyvenau nevaržomą gyvenimą iki šio praskaidrėjimo. Vėl širdyje sukirbo noras pažinti ir sužinoti: kas yra Dievas, kas jam patinka, koks jis. Nelauktai gyvenimas atnešė išbandymus. Sužinojome, kad tėtis serga vėžiu. Jis paliko šį pasaulį 10 mėnesių po diagnozės. Galėjau pamatyti koks laikinas mūsų kūnas ir su kokia kančia ir nežinomybe miršta žmogus kuris neturi tikėjimo, kuris neturi žinių apie mirtį, žinių apie kūną ir sielą. Tų žinių tuomet daug neturėjau ir aš, bet jau turėjau tikėjimą ir šis įvykis paskatino mane toliau ieškoti. Išbandžiau įvairias meditacijas, skaičiau dvasinę literatūrą, pradėjau melstis. Būdama atvira įvairiems judėjimams apsilankiau ir Krišnos Sąmonės Religinės Bendruomenės centre vegetariškai papietauti. Kai atėjome su draugėmis daug žmonių nebuvo, bet buvo būsimas mano vyras, kuris daug pasakojo ir kalbėjo apie Krišną ir jo pavidalus, apie kažkokį kitą dieną vykstantį renginį mieste kai jie vežios Dievybes po miestą. Aš tikrai labai norėjau nueiti, bet neišdrįsau. Juk mane gali kas nors pamatyti!

Pradėjau praktikuoti Krišnos sąmonę. Tai ilgoka ir kita istorija. Apsigyvenau moterų ašrame ir kiekvieną dieną susitikdavau tą patį vyrą pasakojusį per pietus apie Krišną. Po pusmečio mes susituokėm. Nukeliavom į Indiją. Kaip gi šeima be vaikų? Po metų pastojau.

Mes apsisprendėm- gimdysiu namie

Gimdymo namuose mūsų planuose nebuvo. Taip,  ligoninė nebuvo vieta kur aš norėjau gimdyti, bet žinojau, kad Lietuvoje alternatyvų nėra: nėra natūralaus gimdymo namų, nėra galimybės  gimdyti namuose su akušere. Dėl šių priežasčių buvau savo slaptus norus uždariusi į slaptą dėžutę širdyje ir neleidau sau jos atidaryti.

Apie šeštą nėštumo mėnesį buvo įprastinis vizitas pas ginekologę. Kraujo tyrimas parodė ženkliai padidėjusį liaukocitų skaičių. Ginekologė nusiuntė mane pas šeimos gydytoją. Ji pažiūrėjo man į pilvą ir pasakė šiuos žodžius: ”Mažas pilvas, vaisiaus raidos atsilikimas”. Gydytoja nukreipė mane į santariškių ligoninę. Dabar man juokinga, bet tada aš verkiau. Tai pirmas mano nėštumas. Sunerimau, nejaugi kažkas ne taip. Ultra garso tyrimą turėjo daryti po kelių dienų, bet aš jau pakeliui į ligoninę. Žmonių nedaug, mane pasitinka viena moteris, paguldo ant stalo, ant pilvo prikabina kažkokių daikčiukų ir išeina. Ji nepasakė nei ką ji man čia darys, nei kiek laiko turėsiu taip būti. Jaučiausi suglumusi. Po 15min ji sugrįžo ir nuvedė mane į kitą kabinetą. Atėjo moteris, pasisveikino, bet neprisistatė, bet buvo maloni. Turėjau atsisėsti į apžiūros kėdę. Maždaug per vidurį mano apžiūros įėjo vyras. Atsisėdo ir pradėjo šnekėtis su manimi. Aš beveik nieko negirdėjau, nes man buvo šokas. Gal šioje visuomenėje tai yra įprasta, bet man buvo labai gėda ir nemalonu, aš buvau pusnuogė ir staiga štai įeina nepažįstamas žmogus ir kalbasi su manim. Vėliau aš supratau, kad tai ir yra gydytojas, o apžiūrinti mane moteris turbūt atlieka praktiką. Man ir dabar nemalonu atsiminti. Atėjau į gydymo įstaiga kur su manim elgiasi kaip su daiktu. Manau, kad su žmogumi dera pasisveikinti, prisistatyti ir paaiškinti kas yra kas ir kas bus daroma! Tiesa, būdama be galo naivi, daktarui vėliau uždaviau klausimą ar Lietuvoje nesirengiama pokyčiams ir neplanuojama įteisinti gimdymų namuose (turėjau pažįstamų kurios gimdė namuose užsienyje). Atrodė, kad jį žaibas nutrenkė, nes akimirkai daktaras tiesiog sustingo. Jis man atsakė: “Jūs ketinate gimdyti namuose?”. Daugiau jis su manim nekalbėjo, o mane apžiūrėjusi moteris atrodė labai sutrikusi.

Galėjau vykti namo, nes viskas buvo gerai, o liaukocitozė nėštumo metu yra gan dažnas reiškinys. Panašu, kad mano šeimos daktarei neatrodė, kad vegetarė gali išnešioti sveiką vaiką. Ši patirtis mane dar labiau atgrasė nuo ligoninių ir tai buvo ne paskutinė tokia patirtis. Naujieji metai. Iki gimdymo termino liko 28 dienos. Naujuosius su vyru sutikome Kaune ir Sausio 2 dieną nutarėme aplankyti gimdymo namus apie kuriuos turėjome daug teigiamų atsiliepimų, taip pat buvau skaičiusi, kad čia galima gimdyti vandenyje. Užeiname. Sutinkame vieną darbuotoją. Nežinau ar tai buvo akušerė ar seselė. Pasisveikiname ir imame domėtis apie galimybes gimdyti. Moteris atrodė kaip po gero vakarėlio ir buvo nemandagi. Paklausiau ar šiuose gimdymo namuose galima gimdyti vandenyje. Ji atšovė: ”Kam tau tas vanduo? Apsidarysi ten ir sėdėsi? Jei norėsi dušą gausi. Va kokios gimdymo sąlygos čia.” Atidarė duris į gimdymo kambarį: per vidurį kėdė, aparatai, įrankiai, visur praeities dvelksmas, lyg būčiau grįžusi 20m. atgal. Aplinka šalta ir nemaloni. Vaizdas ne kaip gimdymui, o kankinimui skirta vieta. Moteris, man pasakius, kad nenoriu intervencijų ir ar butų galimybė pasirinkti gimdymo padėtį man atsakė: ”Tai kam tau ligoninė reikalinga?” Išeiname. Vyrui pasakiau, kad ligoninėje aš nenoriu gimdyti, nors bandžiau pasidomėt ir Vilniaus gimdymo namais, bet mano mama manė, kad niekas neklausys ir visokių natūralisčių nuomonės niekam neįdomios. Mes ten net ir nėjom, nors po gimdymo mus pasiekė legendos apie stebuklingą akušerę kuri priima gimdymus vandenyje. Apsisprendėme. Į ligoninę mes nevažiuosime. Liko dvi savaitės iki gimdymo. Pagimdžiau dviem savaitėmis ankščiau.

Gimdymas

Pirmadienio vakaras. Kelis kartus suskausta pilvą. Nežymus skausmai tęsiasi per naktį. Antradienį ryte dėl tų skausmų nenueinu į rytinę vyro skaitomą paskaitą šventykloje. Negalvojau, kad tai prasidėjusi gimdymo veikla. Iki vakaro jaučiausi panašiai ir karts nuo karto suimdavo nemalonūs pojūčiai. Pagalvojau, kad gal tai kokie parengiamieji sąrėmiai. Nuo 01 val. supratau, kad tai reguliaru ir greičiausiai yra prasidėjęs gimdymas. Stengiuosi numigti, sąrėmiai kartojasi kas 15min ir tik ilgas ramus kvėpavimas padėjo išbūti per naktį. 7val. atsikeliu. Apie 10 val.  sąrėmiai kartojosi kas 6-7min ir truko apie 20s. Atsigėrėme arbatos. Pradėjau vaikščioti po namus, ramstytis tai vienoje tai kitoje vietoje. Jaučiau vis didesnį skausmą. Aptemo galva ir protas. Apie 14val. įlipu į vandenį. Viskas lyg prašviesėjo. Tai praleidžiu dar keturias valandas.  Visa sąrėmių jėga koncentravosi į išangę, skausmas darėsi labai intensyvus. Supratau, kad taip būti neturi. Nebegalėjau būti nei vandenyje nei kur kitur. Praradau kontrolę. Galvojau apie ligoninę, bet nemaniau, kad galėsiu ištverti mašinoje.Vyras viso gimdymo metu išliko ramus. Jis buvo čia, bet kartu jo ir nebuvo. Jis tik meldėsi ir kartojo mantrą. Skausmas draskė kūną, nesupratau, kad prasidėjo stangų etapas, nes atrodė, kad vaikelis tiesiog ne ten. Vėl puoliau į vandenį, nebežinojau ką daryti ir panorau stumti. Apsidžiaugiau, kad tai jau viskas ir pradėjau stumti. Po 20min  sausio 28d. 20val 12min gimė mūsų sūnus. Jam porą kart buvo apsivyniojusi virkštelė aplink kaklą, išsigandau. Staigiai atvyniojome. Jis atsimerkė ir pradėjo verkti. Ant naujagimio galvos buvo didelis gumbas. Jo akys, jausmas kaip jis išeina iš mano kūno, atpirko visas kančias. Aš tirpau iš meilės žiūrėdama į tą mažą kūnelį. Vyras atliko jam samskarą (sakramentą, kuris pakelia vaiko sąmonę): uždėjo labai nedidelį ghy sviesto su medumi mišinio vaikučiui ant liežuvėlio ir sukartojo reikiamas mantras. Davėme jau pažįsti iš dešinės, o vėliau kairės krūties. Gan greitai išstūmiau ir placentą. Pavargę visi užmigome.

Po gimdymo..

Pagimdžius teko susidurti su smerkimu, kreivais medikų žvilgsniais, artimųjų bauginimais. Šiomis dienomis tau gali padėti atsikratyti kūdikiu ir padaryti abortą, bet jei tu nori sąmoningai sutikti naują gyvybę šioje valstybėje tau atsuka nugarą. Mano gimdymas nebuvo lengvas, netgi komplikuotas. Aš negalėjau pasisakyti savo daktarei apie norą gimdyti namuose, nes apie tai kalbėti negalima. Paskutinės apžiūros metu ji pastebėjo: ”vaikutis truputėlį įstrižai”. Ji man neaiškino, kad dėl to gali būti sunkesnis gimdymas ar gali prireikti cezario pjūvio. Ji manė, kad aš kaip ir visos šiuos dalykus aptarsiu ligoninėje. Aš likau namie ir nežinojau, kad viskas vyksta ne taip kaip norėčiau. Tikiu, kad Dievas man davė tiek kiek aš galėjau atlaikyti. Tikiu ir tuo, kad Jis įsikišo ir todėl aš pagimdžiau nuostabų sūnelį.

Galėjau papasakoti šią istoriją kitaip, galėjau parašyti, kad viskas buvo puiku. Nebuvo.

Yra ir bus moterų kurios jaučia norinčios gimdyti sau artimoje, pažįstamoje aplinkoje. Aplinkoje kur jaučiasi saugios. Jos turi pakankamai drąsos prisiimti atsakomybę. Jos pasitiki kūrėju ir tiki kad moters kūnas sukurtas taip, kad per jį be jokių intervencijų užgimtų nauja gyvybė. Jos turi teisę tai rinktis. Jos turėtų turėti ir teisę gauti pagalbą gimdymo metu, informaciją apie nėštumą ir galimas komplikacijas. Neraginu ir neatkalbinėju nei vienos gimdyti namie. Mes gyvename vartotojiškoje prekių ir paslaugų visuomenėje ir esame labai atitrūkę nuo savasties. Todėl mus kausto daug baimių. Dėl jų mes nebegimdome namų aplinkoje. Visos baimės kyla iš baimės numirti. Kai žmogus turi žinias apie save kaip sielą ir kai realizuoja save esant amžinu jam nebėra ko bijoti. Aš už tai kad mes padėtumėm vieni kitiems, kad nebebūtų bauginimų.